Su kolegomis jaučiasi lygus
Vilnietis Igoris Kulčickis gimė visiškai sveikas. Tačiau būdamas 5-erių berniukas pradėjo vis blogiau matyti ir girdėti. Šiandien 28 metų jaunas vyras beveik nemato viena akimi, o šiek tiek girdi tik labai stiprius garsus.
„Būdamas 8-erių jau nešiojau milžiniško stiprumo akinius, mačiau kaip pro rūką“, − sakė Igoris. Baigęs mokyklą Igoris Vilniaus kurčiųjų profesinio mokymo reabilitacijos centre įgijo virėjo specialybę. Tačiau susirasti darbą jam nesisekė.
„Kreipiausi į kurčiųjų draugiją, įvairias įstaigas. Gavau darbą pusmečiui – dirbau valytoju po dvi valandas per dieną. Vis dėlto galiausiai vadovas paprašė manęs išeiti, nes valstybė man neskiria pinigų,“ – pasakoja Igoris.
Vėliau jis pradėjęs dirbti keliuose viešbučiuose, bet galiausiai visur paprašydavo išeiti, nes jaunuolis turi 25 proc. nedarbingumą. Taip darbo Igoris ieškojo apie 4 metus. „Nuotaika krito, kiekvieną dieną galvodavau, ką veikti, ta monotonija, sėdėjimas namuose ir nežinomybė – buvo labai sunku. Geriau jausdavausi tik eidamas į kurčiųjų teatro repeticijas – dabar ten vaidinu jau 7 metai, ten mano širdis tikrai atsigauna“, − pasakojo Igoris.
Tuomet jam ir buvo pasiūlyta dalyvauti projekte „Kartu mes galime daug“. Igoris domėjosi viskuo, norėjo kuo daugiau sužinoti, todėl projekto specialistų suteikta pagalba jam buvo labai naudinga.
Igoris geriau pažino save, gebėjo susisteminti savo pageidavimus, norus bei galimybes, susirinkti ir išanalizuoti informaciją, pritaikyti ją darbo paieškose. Jaunas vyras gilino savo žinias ir, padedamas projekto darbuotojų, galiausiai įsidarbino kavinės „Artistai“ virėjo padėjėju.
„Indų plauti man neteko. Pirmiausia tarkavau sūrį, vėliau vadovas, profesionalus virėjas, pamokęs leido man pabandyti gaminti picą. Žinoma, iš pradžių mano picos buvo netaisyklingos formos, dariau klaidų.
Vėliau išmokau jas kepti gerai. Po dviejų mėnesių pradėjau kepti bandeles, gaminti tešlą. Darbas toks pats, bet man ten patinka, kolegos šaunūs, − šypsojosi vaikinas. – Iš pradžių dirbti kartu su girdinčiaisiais nebuvo lengva.
Nesupratau, ką man sako, kolegos nesuprato manęs, todėl dažniausiai bendraudavome rašteliais. Tačiau gana greitai išmokau skaityti iš lūpų ir dabar darbe jaučiuosi daug geriau, kolegos nori man padėti, pradėjome bendrauti, net erzinti vieni kitus“, – pasakojo vyrukas.
Jam svarbu, kad darbe jis su kolegomis jaučiasi lygus, nėra atstumtas, nepatiria patyčių. Šiandien jaunas vyras save vadina laimingu žmogumi, nori ir toliau dirbti. Igoriui smagu turėti darbą, dėl to didėja jo pasitikėjimas savimi.
„Kai nedirbau, jaučiausi blogai – sėdėti namuose ir galvoti, kaip bus rytoj ar po mėnesio, tikrai vargina. Gyvenu vienas, todėl man labai svarbu būti tarp geranoriškų žmonių, nelikti vienam. Kaimynai bendrabutyje taip pat kurtieji. Darbas ir aktorystė yra mano gyvenimas. Jei išgirstu apie kokį įdomų renginį, ekskursiją, visada stengiuosi išvykti, daugiau pamatyti, pažinti Lietuvą – toks yra mano laisvalaikis. Stengiuosi tobulėti, nesėdėti vietoje“, − pasakojo Igoris.
Kovo 11-ąja gimęs Igoris save vadina laisvu ir laimingu. Ir kitiems jis siūlo nesustoti, niekada nenuleisti rankų ir būti tokiems pat laisviems ir laimingiems.
Igoris dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Kartu mes galime daug“ kurį įgyvendino Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras
